Konstantinas Bogdanas. Vytautas Didysis. 2010 m. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Viduramžiais Trakai buvo vienas svarbiausių besiformuojančios ir tvirtėjančios valstybės politinių, kultūrinių bei karinių centrų. Trakų įsikūrimas ir klestėjimas susijęs su Gediminaičių dinastija ir ryškiausiu jos atstovu – Vytautu Didžiuoju. Senuosius Trakus įkūrė Vytauto senelis kunigaikštis Gediminas – Trakai vadinami dinastijos tėvonija. Čia įvyko Vytauto tėvo Kęstučio vestuvės su Birute, čia jiems gimė Vytautas (apie 1350 m.). Rezidenciją perkėlus į Naujuosius Trakus, Kęstučio įsakymu statomos Pusiasalio ir Salos pilys, o Vytautas vėliau jas modernizuoja, perstato. Trakų žemėje gimęs, augęs ir didžiąją dalį savo gyvenimo praleidęs Vytautas Didysis čia paliko ryškų pėdsaką. Jo asmenybę, politinius pasiekimus ir net neįgyvendintus tikslus (karūnavimą) atspindi pati Trakų žemė su jos materialiu ir nematerialiu paveldu bei Trakų istorijos muziejuje saugomi artefaktai, daugiau ar mažiau susiję su valdovo gyvenimu ir svarbiais įvykiais jo kuriamoje valstybėje.
VYTAUTO ŠEIMA
Leonardas Kazokas. Vytautas ir Kęstutis ties Trakais. 1935 m. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Vytauto tėvas – Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, motina – Birutė, kilusi iš Palangos, žemaičių bajoro duktė. Pasak legendos, Kęstutis, pamatęs Birutę, taip susižavėjo, kad iškart sumanė ją vesti ir, nepaisydamas neigiamo atsakymo, parsivežė į savo pilį Senuosiuose Trakuose. Birutė buvo antroji Kęstučio žmona. Lietuvos metraštis teigia, kad Vytautas – vyriausias sūnus, gimęs iš karto po Birutės ir Kęstučio vedybų. Po to jiems gimė dar penki vaikai. Iš viso Vytautas turėjo šešis brolius ir tris seseris.
Žiedas – signetas. XIV a. II p. (rastas Senųjų Trakų piliavietėje). Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Vytautas taip pat buvo vedęs du kartus. Daugiau žinių yra apie jo pirmąją žmoną Oną, kuri ištekėjo už Vytauto apie 1370 m. Abu tuomet buvo 20-mečiai. Prabėgus 12-kai metų Onai teko išvaduoti Krėvos pilyje Jogailos įkalintą Vytautą, perrengus jį tarnaitės drabužiais. Ji su vyru kartu buvo ir tada, kai šis dėl politinių sumetimų pabėgo pas kryžiuočius. 1400 m. kunigaikštienė Ona Marienverderyje (dabar Kvidzynas, Lenkija) lankė neseniai mirusios, šventumu pagarsėjusios Daratos kapą. Iš vokiečių gavusi dvi knygas apie šventosios gyvenimą jomis labai džiaugėsi. Šis paminėtas faktas byloja apie Onos Vytautienės neeilinį išsilavinimą ir kultūrą. Ona buvo valdovo verta žmona, raštinga ir įtakinga, visur buvo priimama su karališka pagarba ir pati taip pat mokėjo priimti aukštus svečius. Ji buvo ir viena puošniausių Europos moterų. Žinoma, kad Vokiečių ordino didysis magistras kunigaikštienei Onai dovanojo perlais puoštas šilkines pirštines, kurios kainavo 8 markes (geras žirgas tuo metu kainavo 6 markes). Taip pat jai buvo padovanotas tuo laikmečiu modernus muzikinis instrumentas – pirmasis Lietuvoje klavikordas.
Ona mirė 1418 m. Vytautas po kelių mėnesių vedė antrąkart – jo žmona tapo Onos dukterėčia Julijona, kuri, manoma, gerokai mažiau dalyvavo visuomeninėje veikloje, nes duomenų apie tai nerasta. Vytautą skubėti vertė tai, kad jis, būdamas 68-erių, vis dar neturėjo įpėdinio ir nebuvo kam palikti taip sunkiai iškovotą bei sustiprintą LDK valdovo sostą. Deja, 12 metų trukusi santuoka nebuvo vaisinga.
Vytautas turėjo vienintelę dukterį Sofiją, kuri būdama 20-ties ištekėjo už būsimo Maskvos kunigaikščio Vosyliaus I ir buvo gana įtakinga ir veikli Maskvos didžioji kunigaikštienė. Yra žinomas Sofijos teisynas, kuris išplėtė dalinių kunigaikščių teises. Sofija Vytautaitė palaidota Maskvos Kremliuje.
VYTAUTO ATVAIZDAS
Vytauto Didžiojo majestotinis (sosto) spaudas. Lietuva, 1407 m. (2008 m. kopija, aut. Kazimieras Barišauskas.) Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Pasak istorikų, autentiškų Vytauto atvaizdų beveik neišliko, išskyrus nelabai daug informacijos teikiantį jo atvaizdą ant 1407 m. pradėto naudoti majestotinio (sosto) antspaudo. Čia Vytautas pavaizduotas sėdintis soste, apsuptas žemių, įėjusių į LDK sudėtį, herbais, bet jo veido bruožus sudėtinga įžiūrėti. Galima numanyti, kad spaudą graviravęs meistras ar jį piešęs dailininkas matė Vytautą ir todėl tai yra vienintelis tų laikų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto atvaizdas.
Vytauto atvaizdas buvo nutapytas ir ant Trakų salos pilies Didžiosios menės sienų – XV a. pirmajame ketvirtyje jos buvo dekoruotos freskomis, kuriose pavaizduotos ir valdovo bei dvaro gyvenimo scenos. Dabar jose matomi tik siluetai, išliko į tinką įsigėrę dažai.
Vincas Smakauskas. Salos pilies freskų kopijų fragmentai. 1822 m. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Užsienio šalių amžininkai, rašę apie Vytautą, užsimena, kad Vytautas neaugino barzdos. Tačiau to meto lietuviai barzdų neaugino, jas nešiojo tik priėmusieji stačiatikių tikėjimą. Istoriko Tomo Baranausko teigimu, visi barzdotų mūsų kunigaikščių portretai – vėlesnių amžių fantazijos rezultatas. Trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą mums paliko lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas: „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo.“ Pasak istorinių šaltinių, Vytautas valgė santūriai, nevartojo svaigiųjų gėrimų, kalbėjo keliomis kalbomis. Visi išlikę atvaizdai sukurti Naujaisiais laikais ir vėliau. Portretuose dažniausiai vaizduojamas vyras, apsisiautęs šermuonėlių kailiais papuošta purpurine mantija, ant galvos – didžiojo kunigaikščio mitra.
Jonas Sidaravičius. Vytautas Didysis. Vilnius, 1996 m. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Kiek netikėtas Vytauto atvaizdas nutapytas paveiksle, kuris eksponuojamas Trakų pusiasalio pilies teritorijoje buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje įrengtoje Sakralinio meno ekspozicijoje. To paties paveikslo kopija yra ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Trakuose. Portrete vaizduojamas vyras XVII a. pirmos pusės bajoro apranga, skusta galva, su rudų plaukų kuokštu viršugalvyje, vešliais ūsais ir vidutinio ilgio barzda. Jei ne įrašas paveikslo apačioje, galima būtų pamanyti, kad paveiksle užfiksuotas nežinomo Lietuvos bajoro atvaizdas.
Nežinomas XVII–XVIII a. autorius. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Trakų istorijos muziejaus Sakralinio meno ekspozicija.
VYTAUTO DVARAS
Viduramžiais valdovai daug keliaudavo po savo šalį, tai buvo jų kasdienybė. Dvaras buvo ten, kur apsigyvendavo valdovas. Formuojantis nuolatinėms rezidencijoms Vytauto valdymo laikais jomis dažniausiai buvo Trakai ir Vilnius. Dvaro formavimą lėmė kaimyninių kraštų, o ypač Vokiečių ordino, kurio žemėse Vytautas praleido beveik 10 metų, įtaka. Keitėsi gyvenimas ir Lietuvos žemėse. Vytautas savo dvarą formavo įvesdamas naujas pareigybes: dvaro maršalkos, taurininko, iždininko, vyriausiojo kambarinio. Dvarui vadovavo maršalkos (jų buvo keli), kurie rūpinosi kelionių organizavimu, pasiuntinių priėmimu, ceremonijų laikymusi. Dvaro gyventojus sudarė giminaičiai, draugai, tarnai ir svečiai. Dvare svarbiausias buvo valdovas ir jo šeimyna. Tarp tarnų, dar vadinamų dvarionimis, buvo ir karo tarnai, taip pat ir užsienio riteriai, dvaro pareigūnai, dvaro kapelionai, raštinės darbuotojai bei paprastus darbus atliekantys tarnai. Dvarui priklausė lietuvių ir kaimyninių šalių didikų sūnūs, atsiųsti į Vytauto dvarą lavintis. Dvaro svečiai – tai užsienio šalių pasiuntiniai ar dėl karo žygio atvykę riteriai. Pagal Europos šalių papročius Vytauto dvare būta pakėlimo į riterius ceremonijų. Žinoma, kad Vytautas į riterius pakėlė ginčo su ordinu spręsti atvykusį Romos karaliaus pasiuntinį Benediktą Makrą. Vienas to meto kilmingų Vytauto svečių, kuris aplankė jį Trakuose, buvo Anglijos ir Prancūzijos pasiuntinys, flamandų keliautojas ir diplomatas Žilberas de Lanua (Gilbert de Lanua), palikęs tokius prisiminimus:
„Lietuva yra kraštas, kurio didžioji dalis negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų. Išvykęs iš Vilniaus pasukau į Prūsus ir važiavau keliu, kuris vedė per Lietuvos Kunigaikštystę. Pirmiausia pasiekiau vieną labai didelį Lietuvos miestą, vadinamą Trakais, skurdžiai apstatytą vien mediniais namais ir visai neaptvertą. Ten yra dvi pilys, kurių viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rastų ir velėnų. Senoji pilis stovi kitoje ežero pusėje, atviroje vietoje. Antroji pilis stovi vidury kito ežero, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu.
Trakai priklauso kunigaikščiui Vytautui. Jie yra nuo Vilniaus už septynių mylių. Minėtas Lietuvos valdovas Vytautas laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykstantis į jo kraštą arba važiuojantis per jį, neturėtų jokių išlaidų. Jis liepia duoti jiems maisto ir saugiai lydėti visur, kur jie nori, po visą kraštą be jokio užmokesčio. Minėtasis Vytautas yra labai galingas kunigaikštis, nes nugalėjo ginklu dvylika ar trylika karalysčių ir šalių. O turi jis, bendrai paėmus, dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų. Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti, vadinami briedžiais. Yra ten laukinių arklių, meškų, šernų, elnių ir kitokių gyvulių.“
Salos ir Pusiasalio pilys Trakuose XIV a. pab.–XV a. pr. pagal architekto Stanislovo Mikulionio retrospektyvinę rekonstrukciją. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Valdovo aplinką pirmiausiai pasiekdavo naujausios užsienio mados ir prabangos daiktai, tuomet buvę brangūs Venecijos stiklo meistrų dirbiniai, sidabro indai ir stalo įrankiai. Pilies židiniai buvo puošti spalvotais glazūruotais kokliais. Archeologinių tyrinėjimų metu Trakų salos pilyje rastos iš kaulo ir rago šachmatų figūrėlės, manoma, gamintos vietoje. Šachmatai buvo žinomas ir, ko gero, populiarus žaidimas.
Šachmatai. Lietuva, XV–XVII a. (rasti Trakų Salos pilyje). Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Tarp dvaro gyventojų buvo ir neužaugų, juokdarių ir muzikantų, kuriuos kunigaikščiai dovanodavo ar skolindavo vieni kitiems. Tai žinoma iš Vytauto korespondencijos.
Iš 1427 m. liepos 14 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiško didžiajam Ordino magistrui apie pasiskolinto juokdario elgesį:
„Garbingasis mielas Pone magistre! Teikitės žinoti, kad riteris Henė (Henne), apie kurį mes Jums esame rašę, pavijo mus Krėvoje, kelyje. Tačiau jis vėl atvyko pasipūtęs, norėjo būti labai sąmojingas ir protingas, kadangi mes jį į riterius pakėlėme, ir daugiau nebenorėjo juokdariškai kvailioti. Ir jis mus įtikinėjo, kad, jei mes jį riteriu pakėlėme, daugiau jo juokdariu nelaikytume. Taigi jis numetė juokdario švarką iki tol, kol mes jam panele lazda pagrasinome taip, kad ji prieš jo skruostą sulinko. Jis vėl taptų apdovanotas lazda, jeigu nenorėtų kvailioti: tektų jam pliekti per žandą, kad persikreiptų, tada trenkti iš kitos pusės, kad atsileistų. Ir šitaip jam teko du kartus suduoti, kol pagaliau suprato ir vėl ėmė juokdariškai elgtis. Mes (Ldk Vytautas) liepėme pasiūdinti jam kitą juokdario švarką su ausimis, kišenėmis, klostėmis ir t. t.“
Išliko per 200 Vytauto kanceliarijoje surašytų jo raštų, laiškų originalų. Bendraujant valdovams, didikams ir bažnyčiai į Lietuvos gyvenimą teisinių privilegijų, dokumentų pavidalu ateina raštas. Laiškų ir pasiuntinybių dėka Vytauto dvaras nebuvo izoliuotas nuo Europos – tai buvo tarpusavio bendravimo dalis. Vytauto Didžiojo dvaro raštinėje buvo rašoma lotynų, vokiečių, kanceliarine slavų kalba, kartais prireikdavo ir čekų ar totorių kalbų. Pats Vytautas rašyti nemokėjo, bet to ir nereikėjo – tais laikais visus svarbius dokumentus valdovui diktuojant rašė raštininkai. Kūrėsi valdovo kanceliarija ir valstybės dokumentų archyvas – Lietuvos Metrika, kuri iki 1511 m. buvo saugoma Trakų salos pilyje.
Salos pilies plano schema. Sudarė architektas Stanislovas Mikulionis. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991 m., p. 29.
1 – tuometės salos, 2 – spėjamas durpyno plotas, 3 – dabartinė Pilies sala, 4 – kunigaikščių rūmai.
VYTAUTAS DIDYSIS – PILIŲ IR BAŽNYČIŲ STATYTOJAS
Trakų salos pilis – unikalus XIV a. pab.–XV a. pr. ankstyvosios gotikos architektūros paminklas. Pilis pradėta statyti XIV a. antrojoje pusėje Trakų ir Žemaitijos kunigaikščio Kęstučio valia, o užbaigta keliais etapais jau valdant jo sūnui, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui, galimai vadovaujant valdovo pakviestam vokiečių fortikatoriui. Tai buvo pirmoji Lietuvoje konventinė pilis. Pilį sudarė priešpilis ir kunigaikščių rūmai. Priešpilyje buvo įrengtos patalpos pilies įgulai, ūkinės paskirties patalpos, arklidės, virtuvė. Kunigaikščių rūmuose gyveno valdovo šeima. Aukščiausiame bokšte (donžone) buvo įrengta koplyčia, pakeliamojo tilto mechanizmas, budėjo sargyba. Tuo laiku Galvės ežero vandens lygis buvo beveik dviem metrais aukštesnis nei mūsų dienomis ir dabartinė arti 2 ha ploto Pilies sala dar neegzistavo. Trys salos, ant kurių dabar stovi pilis, buvo dirbtinai sujungtos į vieną, pilant žvyrą į jas skyrusį durpyną. Dalis pilies mūrų pastatyti prieš tai į pelkėtą gruntą dedant ąžuolinius rąstus. 1409 m. rašytiniuose šaltiniuose pilis jau minima kaip turinti 15 bombardų. Statyta kaip tvirtovė, bet tapo ir iki XVI a. vidurio buvo Lietuvos valdovų rezidencija. Pilyje buvo įrengtas modernus hipokaustinis šildymas.
Pasižiūrėkite filmuką „Trakų Salos pilies inovacijos“
Vytauto Didžiojo laikus mena ir kai kurie kiti architektūros paminklai – Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas, Kauno pilies liekanos, iš dalies – Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, kurią valdovas fundavo 1409 m. gegužės 24 d. Kaip atrodė gotikinis bažnyčios pastatas, galima pamatyti Tomo Makovskio apie 1600 m. raižytoje Trakų miesto panoramoje. Vėliau, XVII–XVIII a., nukentėjusi nuo karų bažnyčia buvo perstatyta.
Trakų miesto ir pilių vaizdas. Apie 1600 m. Pagal Tomo Makovskio graviūrą. Lietuva, XX a. pr. Iš Trakų istorijos muziejaus atvirukų rinkinio.
Vytautas buvo 30-ies bažnyčių, pastatytų etninėse Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse, rėmėjas. Valdovas fundacijomis rėmė Vilniaus katedrą ir pirmosios vyskupijos parapijas bei vienuolynus, rūpinosi lietuvių dvasiniu krikščioniškuoju gyvenimu ir katalikų tikėjimo platinimu Lietuvos žemėse. Ypatingas dėmesys buvo rodomas Žemaičių vyskupijai. Vytautas buvo žemaičių krikšto iniciatorius ir globėjas. Žemaičių krikšto klausimas buvo sprendžiamas Konstanco Visuotiniame Bažnyčios susirinkime 1414–1416 m. Tai buvo Lietuvos politinė ir moralinė pergalė tarptautinėje arenoje.
Rankraščio kopija. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegija, kuria žemaičių vyskupui ir kapitulai suteikiamos žemės ir žmonės. Trakai, 1421 m. birželio 22 d. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
VYTAUTAS DIDYSIS – PAGONIS, TAPĘS KRIKŠČIONYBĖS GYNĖJU
Apie paties kunigaikščio Vytauto religingumą šaltiniuose žinių yra mažai. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad jis kelis kartus keitė tikėjimą. Pirmą kartą krikštą Vytautas priėmė būdamas maždaug 30 metų, 1383 m. pirmojo pabėgimo į Vokiečių ordino valstybę metu, bet netrukus grįžęs į Lietuvą buvo priverstas pakeisti tikėjimą. Jogaila Vytautą vertė tapti stačiatikiu, norėdamas laikyti jį atokiau – slaviškose LDK žemėse. Vis dėlto 1386 m., kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, Vytautas galutinai perėjo į katalikybę, ir tai jam leido toliau siekti valdžios Lietuvos centrinėse žemėse. Nuo to laiko jis save vadina dviem vardais, dokumentuose pasirašo: Vytautas Aleksandras.
Rusios žemių aneksija, kurią vykdė Lietuvos kunigaikščiai krikštijant Lietuvą, kėlė problemų. To meto Lietuvos valstybės gyventojų dauguma buvo stačiatikiai. Lenkų istorikas Ježis Kločovskis mano, kad suderinti Vytauto ir Jogailos veiksmai valstybėje išsaugant katalikų tikėjimą toje epochoje buvo unikalūs. Išmintinga Vytauto bažnytinė politika padėjo išvengti konflikto tarp katalikų ir stačiatikių. Iš 1392 m. Vytauto rašte teigiama: „Jei bus rusas ir norės savo noru krikštytis, tegu krikštijasi, o kuris nenori, tegul jis bus savo tikėjimo.“ Abi Vytauto žmonos, gimusios kaip stačiatikės, po santuokos tapo katalikėmis. Vytautas buvo ir vienas iš bažnytinės unijos iniciatorių.
Įdomus faktas, kad Vytautas priklausė vienai garbingiausių to meto pasaulietinių riterių brolijų – Slibino, dar vadinamo Drakono, ordinui. Ordino nariai įsipareigodavo ginti krikščionybę.
Slibino (Drakono) ordino ženklas. Šv. Romos imperija, XV a. Rekonstrukcija, aut. Kazimieras Barišauskas, 2015 m. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija
Pasižiūrėkite filmuką „Slibino (Drakono) ordinas“
VYTAUTAS DIDYSIS – POLITIKAS IR KARVEDYS
Vytauto pradėti pertvarkymai valstybę pavertė brandžia viduramžių valstybe – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas, kaip Lietuvos valdovo oficialus apibūdinimas, galutinai nusistovėjo tik Vytauto valdymo metu, tiksliau – XV a. pr. Iki tol Lietuvos valdovai rašytiniuose šaltiniuose buvo vadinami karaliais, kunigaikščiais, hercogais. Lietuva tampa krikščioniška valstybe. „Krikštas buvo būtinas norint įveikti politinę izoliaciją, panaikinti krikščionių agresijos pretekstą ir pilna teise bendrauti su tuometine Europa, kurios civilizacija tęsėsi nebe pagoniškosios antikos, o krikščionybės pagrindu“, – rašė prof. dr. Alvydas Butkus.
Horodlės sutartis 1413 m. nustatė tolesnius LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Lenkijos ponai įsipareigojo karaliaus mirties atveju, jeigu nebūtų teisėtų įpėdinių, nerinkti naujo valdovo be Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lietuvių diduomenės pritarimo. Lietuvoje pagal Lenkijos pavyzdį turėjo atsirasti kai kurios naujos vaivadų ir kaštelionų pareigos. Numatyta šaukti bendrus suvažiavimus (seimus). Taip pat 47 Lietuvos ir Žemaitijos bajorų giminės gavo teisę naudotis Lenkijos bajorų giminių herbais. Pradėtas naudoti herbas, vėliau pavadintas Vyčiu. Visų sutarčių rezultatas – Lietuva netapo Lenkijos provincija. Vytauto valdymo metais tęsiami LDK savarankiškumą skatinantys pokyčiai. Vytautas ėmė formuoti naują visuomenės sluoksnį – kunigaikščiams nepriklausančius didikus, dovanodamas jiems žemes ir priklausomus valstiečius (veldamus) už karo tarnybą didžiajam kunigaikščiui. Šie didikai tapo ir pirmaisiais Vytauto naujo administracinio aparato pareigūnais, dalyvavo jo karinėse-politinėse akcijose. Tada išaugo Kęsgailų, Radvilų, Goštautų giminės, valstybės viduje buvo plėtojami prekiniai-piniginiai santykiai, stiprėjo ryšiai su užsieniu. Po krikšto kuriama Lietuvos valstybės piniginė sistema, imtos kaldinti lietuviškos monetos.
Lietuviški pinigėliai (denarai). XIV a. pab. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Vytauto valdymo laikais formavosi valstybės antspaudų sistema. Iš pradžių Vytautas naudojo iš tėvo paveldėtą ir Trakų kunigaikščio padėtį simbolizuojantį antspaudą, kuriame vaizduojamas pėstininkas su skydu. Tokią kompoziciją lėmė Vakarų Europos riterių heraldikos pavyzdžiai – tai liudija apie šios kultūros poveikį lietuvių kilmingiesiems. Vis dėlto valdovo padėtį geriau išreiškė ne pėstininko, o raitelio motyvas, todėl gyvendamas Ordino valstybėje Vytautas pėstininką savo antspaude pakeitė raiteliu. Po 1392 m. Astravos sutarties su Jogaila, atvėrusios Vytautui kelią į didžiojo kunigaikščio sostą, sukuriamas naujas antspaudo tipas – didysis antspaudas, kuriame šalia raitelio Vyčio atsiranda kitų žemių, įėjusių į LDK sudėtį, herbai: Voluinės kryžius, Trakų pėstininkas, Smolensko meška (o gal Kijevo lokys). Tuo pat metu sukuriamas dar vienas Vytauto simbolis – Gediminaičių stulpai. Iš pradžių tai buvo asmeninis Vytauto ženklas, kuris vaizduotas Vyčio skyde. 1407 m. Vytautas pradėjo naudoti naujo tipo didingą majestotinį (sosto) antspaudą, kuriuo Vytautas galėjo prisistatyti vienoje gretoje su kitais Europos monarchais.
Vytauto antspaudai. Graviūra iš knygos „Siegel des Mittelalters von Polen, Lithauen, Schlesien, Pommern und Preussen“. Berlynas, 1854 m. Iš Trakų istorijos muziejaus raštijos rinkinio.
Vytautui valdant Lietuva tapo įtakinga Europos šalimi ir palaikė diplomatinius ryšius su kitomis šalimis – nuo Švedijos iki Neapolio ir Ispanijos. Valdovas daugiausiai laiko praleisdavo Trakuose, savo tėvonijoje. Čia jis 1383 m. vedė derybas su Vokiečių ordino magistru Konradu Ciolneriu. Miestą ir pilį aplankė Livonijos magistras Zigfridas, Danijos karalius Erikas Didysis ir Maskvos Didysis kunigaikštis, Vytauto anūkas Vosylius II, Venecijos ambasadorius Ambrozijas Kontarinis ir minėtasis flamandų diplomatas Žiliberas de Lanua. Net 13 kartų Trakuose lankėsi Lenkijos karalius, Vytauto pusbrolis Jogaila Vladislovas. Valdant Vytautui Trakai tampa vaivadijos centru, reikšmingu miestu. Apie 1409 m. miestui suteikta Magdeburgo teisė, pastatyta rotušė. Aplink rotušę kūrėsi amatininkai ir pirkliai iš įvairių kraštų, kurie prekiavo ne tik Trakuose, bet palaikė prekybinius ryšius su Hamburgu, Leipcigu, Praha, Ryga bei kitais LDK, Europos, Rusios, Juodosios jūros pakrantės miestais. XV a. antrojoje pusėje Trakuose gyveno apie 4000 žmonių.
Valstybingumo kūrimas, valstybės tvirtinimas Lietuvoje vyko nuolatinės kovos sąlygomis. Nors ir su tam tikromis išlygomis, vis dėlto visos šios kovos išsaugojo ir išplėtė Lietuvos teritoriją. Valdovų užduotis buvo išsaugoti valdžios vientisumą augančioje valstybėje ir apdairia politika užsitikrinti pavaldinių ištikimybę. Nuolatiniai Vokiečių ordino puldinėjimai, kova su rusų žemėmis, totoriais, apie 10 metų trukę nesutarimai su Jogaila subrandino Vytautą kaip sumanų karvedį ir strategą. Jis mokėjo numatyti kariuomenės judėjimą, kurti tam tikrą atmosferą, kuri baugino, gąsdino priešus – patyręs karvedys visada privalėjo pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis. Vytautas gerai žinojo vakarietišką kariavimo strategiją, bet taip pat išmanė ir rytietišką kariavimo tradiciją. Patyręs pralaimėjimą prie Vorsklos 1399 m. gavo pamoką ir suprato, koks svarbus yra manevravimas. Tai panaudojo Žalgirio mūšyje: jis prasidėjo pagal europietiškas tradicijas, o pasibaigė Vytauto manevru atsitraukiant, imituojant bėgimą ir persigrupavus smogiant į Vokiečių ordino flangą. Būtent Trakuose 1409 m. Vytautas Didysis pradėjo ruoštis istoriniam Žalgirio mūšiui: su Jogaila sudarė bendrą veiksmų planą, iš Trakų pilies iždo siuntė Jogailai 20 000 kapų grašių pasamdyti karių iš kitų šalių ir rinko savo kariuomenę. Mūšis įvyko 1410 m. liepos 15 d. į pietvakarius nuo dabartinio Olštyno (Lenkija), tada tai buvo Ordino žemė. Tikslus karių, dalyvavusių mūšyje, skaičius nežinomas, o metraštininkų duomenys skirtingi. Dabartiniai istorikai nurodo mūšyje dalyvavus 18 tūkst. Lenkijos, 11 tūkst. Lietuvos raitelių ir 21 tūkst. Ordino raitelių, be to, mūšyje dalyvavo dar apie 10 tūkst. pėstininkų iš abiejų pusių. Mūšyje žuvo Ordino magistras, 203 riteriai, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo. Po pergalės Žalgirio mūšyje kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.
Ignas Rudolfas. Žalgirio mūšis. 1926 m. (Jano Mateikos paveikslo kopija, originalas nutapytas 1878 m., 426 x 987cm , saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje, Lenkijoje). Trakų istorijos muziejaus ekspozicija.
Vytautas Didysis palikuonių atmintyje išliko vienu didingiausių, o gal ir didingiausiu Lietuvos valdovu. Lietuvos istorijoje per tokį santykinai trumpą laiką niekada nebuvo įvykę tiek pokyčių politikoje ir visuomenėje, kaip Vytauto laikais. Lietuva priartėjo prie valstybės, koks egzistavo to meto Europoje, tipo ir tapo modernia savo laikmečio valstybe.
